Mato 16

₁Čia pas jį atėjo fariziejų ir sadukiejų jo mėginti. Jie prašė parodyti jiems ženklą iš dangaus. ₂Jis atsakė:

„Atėjus vakarui jūs sakote: ‘Bus giedra, nes dangus raudonas’ – ₃ir rytmetį: ‘Šiandien bus lietaus, nes rausta apniukęs dangus’. Taigi jūs mokate aiškinti dangaus veidą, o laiko ženklų – ne. ₄Pikta ir neištikima giminė reikalauja ženklo, tačiau jai nebus duota kitokio ženklo, kaip tik Jonos ženklas“. Ir palikęs juos nuėjo šalin.

₅Keldamiesi kitapus ežero, mokiniai buvo užmiršę pasiimti duonos. ₆Jėzus jiems tarė: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų ir sadukiejų raugo“. ₇O jie svarstė: „Tai todėl, kad nepasiėmėme duonos“. ₈Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Mažatikiai! Kam tariatės neturį duonos? ₉Argi dar neįgijote išmonės? Ar neprisimenate penkių duonos kepaliukų penkiems tūkstančiams vyrų ir kiek pintinių pririnkote likučių?! ₁₀Arba septynių duonos kepaliukų keturiems tūkstančiams ir kiek krepšių pririnkote likučių?! ₁₁Tad kaip nesusivokiate, jog kalbėjau jums ne apie duoną. Fariziejų ir sadukiejų raugo saugokitės!“ ₁₂Tuomet jie suprato, kad jis buvo liepęs saugotis ne duonos raugo, bet fariziejų ir sadukiejų mokslo.

₁₃Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinius: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ ₁₄Jie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų“. ₁₅Jis vėl paklausė: „O kuo jūs mane laikote?“ ₁₆Tada Simonas Petras atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ ₁₇Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. ₁₈Ir aš tau sakau: tu esi Petras [uola]; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės. ₁₉Tau duosiu dangaus karalystės raktus; ką tu suriši žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką atriši žemėje, bus atrišta ir danguje“. ₂₀Tuomet jis griežtai įsakė savo mokiniams niekam neskelbti, kad jis yra Mesijas.

₂₁Nuo to meto Jėzus pradėjo aiškinti savo mokiniams turįs eiti į Jeruzalę ir daug iškentėti nuo seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų, būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti. ₂₂Tada Petras, pasivadinęs jį į šalį, ėmė drausti: „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ ₂₃O jis atsisukęs subarė Petrą: „Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis“.

₂₄Tuomet Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. ₂₅Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. ₂₆Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę? ₂₇Juk Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus. ₂₈Iš tiesų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, kol pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį su savo karalyste“.